Ar mums lengva pripažinti, kad išgyvename krizę?
Kartais, sunkiais gyvenimo etapais, žmonės bando įrodinėti sau ir kitiems, kad jiems ir su jais yra „#viskas #gerai„. Tai atima labai daug energijos, nes neigiama tai, ką reikėtų pripažinti. O bet koks artimųjų bandymas padėti ar tiesiog emociškai palaikyti juos išmuša iš vėžių, skatina pasišiaušti ar net sukelia agresiją.
Kitų pastangos išreikšti paramą jiems sukelia nejaukumo jausmą, nes tai tarsi parodo jų silpnumą ir pažeidžiamumą. Juk stipriam, protingam ir sėkmingam žmogui nereikia kitų pagalbos, tiesa? Juk stiprūs ir galingi žmonės #niekada nepalūžta, taip?
Bet palauk. Tarkim, nėra kitų. Tu bent sau pripažink, kad yra sunku. Kad yra PER sunku. Žinau, kad #pripažinti tai, atrodo, tarsi prarasti savo gyvenimo kontrolę, sujudinti stabilius pagrindus po kojomis, sugriauti sėkmingumo fasadą ir blizgučių karalystę!
Ego širsta, nes juk #protas gali viską ir jis visada viską valdo! Ar tikrai? Pripažinti savo silpnumą, vadinasi, sutriuškinti savo Ego ir nustumti jį laikinai į šalį. O kas tada? Ką mes atidengiame tai padarydami? Mes atidengiame sielą ir atveriame širdį.
Mes leidžiame sau pamatyti save nuogus, nes šarvus atidedame į šalį. Jie mums ilgą laiką tarnavo, bet kartais evoliucija vyksta išmokstant #nekovoti prieš neįmanomą. Tie šarvai yra tokie sunkūs, o tempiama ant sprando našta tokia didelė…
Ką mes laimime tuo? Juk problemos, kasdienybės rūpesčiai ir širdies skausmas niekur nedingsta?! Taip, niekur nedingsta. Bet esame pagaliau #tiesoje su savimi ir kitais. Mes ne statome sienas ar deginame tiltus, bet kuriame jungtį, artėdami prie savęs ir kitų.
Mes atstatome artimumą ir tikrą autentišką ryšį su savimi… ir kitais. Atskirtis, vienišumas ir bejėgiškumas mažėja. Mes pagaliau leidžiame sau kvėpuoti ir net garsiai sau #atsidusti – iš pilvo bei krūtinės ertmės – be baimės būti nulinčiuoti ar nesuprasti.
Bijome būti pažeminti. Bet juk niekas iš mūsų silpnumo nesijuoks! #Tikri žmonės, esantys sunkiais momentais šalia, niekada tavęs nesmerks, nežemins ir nebandys nustumti to, ką iš tikrųjų jauti, patiri ir išgyveni. Žinai, kodėl?
Todėl, kad pripažindamas savo pažeidžiamumą, tu leidi ir kitiems būti pažeidžiamiems. Būti silpnu, nežinančiu, nespėjančiu, bijančiu, pasimetusiu – tai būti netobulu. Būti #žmogumi. Mums nereikia būti visada tobuliems, laimingiems ir sėkmingiems.
Taip yra šiandien. Ir aš tai #priimu. Kaip bus rytoj, po mėnesio ar metų kitų – priklausys nuo to, kuo ir kaip „kvėpuosiu” šiandien. Kartais mums reikia tik pripažinti savo skausmą sau tik tam, kad iliuzinio sėkmės ir laimės fasado nereikėtų dirbtinai palaikyti. Melas sekina.
Įtampa pamažu pradings, o #energija pradės tekėti… Kvėpuok… Ir leisk man ir kitiems tave apkabinti. Aš su tavimi.
dr. Aušra Kolbergytė – saviugdos tyrėja
www.TransformuojantiSaviugda.lt
Saviugdos mokymai ir koučingo konsultacijos
P.S. Prašau šios svetainės tekstus platinti tik su autorės identifikavimu. Dėkoju.
