Kaip dažnai mes tarsi siekiame pastumti Visatą? Argi ne taip mes bandome padaryti, kai viskas vyksta ne taip, kaip norime? Pykstame, priešinamės arba, atvirkščiai, stengiamės forsuoti gyvenimo įvykius, aplinkybes, situacijas, žmones, kažkieno sprendimus ar jausmus. Bandome #paskubinti tai, kas dar nesubrendo ar dar neatėjo tinkamas laikas.
Priešinamės tam, kas vyksta ir yra akivaizdu, bet stengiamės to nematyti, nuneigti, piešti realybę pagal išankstinį vidinį scenarijų. Nirštame arba nusiviliame, kai nusistatyti tikslai ir #planai griūva, nesigauna, slysta mums iš rankų. Norime viską kontroliuoti ir sustyguoti, kad vyktų sklandžiai, lengvai, tenkintų MŪSŲ poreikius ir atlieptų mūsų jausmus.
Vis dėlto, Visatos nepastumsi ir nepriversi suktis aplink savo ašį. Nes ji savaime yra pilna ir savitai išbaigta. Ji yra visuotinės tvarkos ir harmonijos atspindys, nors ir mums visa tai atrodo kitaip – kaip chaosas, erozija ar pastrigusi neįgali konvulsija. Visatos #intelektas yra toks nuovokus ir aštrus, kad mes per savo aklumą, kvailumą ar išpūstą ego bandome jai įrodyti, kad viskas turi būti kitaip. Ir būtent MES žinome KAIP.
Visata yra tiek protinga, kad akimirksniu gali sutrypti nenuilstamas mūsų pastangas ir norą paveikti aplinkybes, kurios nuo mūsų nepriklauso. Ji pajėgi subtiliai arba netgi drastiškai pirštu pabaksnoti ten, kur prievarta yra nereikalinga. Atvirkščiai, kartais svarbu ne bandyti pastumti apinkybes, bet #sustoti ir pamatyti platesnį visos situacijos vaizdą. Nuoširdžiai paklauskime savęs: „kogi aš šiame gyvenimo etape ar situacijoje nesuprantu, nenoriu pamatyti ir ką turėčiau daryti kitaip?”.
Žmogus komforte ar užpelkėjusioje stagnacijoje užmiega, praranda sąmonės budrumą ir ima nebevertinti gyvenimo kaip dovanos. O kartais mes neišbaigiame mums skirtų evoliucijos pamokų ar nereflektuojame to, ką būtina suprasti. Būna, kad apribojame savo egzistenciją vien tik gyvenimu prote ir materijoje, o jausminį pasaulį apleidžiame bei sielos balsą užslopiname, nes neturime drąsos į jį su pagarba įsiklausyti.
Jeigu gyvenimo išbandymai ar kliūtys mus vis tik supurto – ką aš turėčiau iš viso to išmokti? Kokia gilesnė prasmė? Kaip dar galiu praplėsti savo suvokimo ribas ir pamatyti save, aplinką ar pasaulį iš naujo?
(2) Visatos tikslas - PATIKRINTI motyvaciją.
Kartais Visata mus testuoja: bando išsiaiškinti, kaip stipriai aš noriu gauti tai, ko taip beprotiškai siekiu? Ar tai tikrai yra MANO tikslas? Kokios šio tikslo šaknys: materijoje ar dvasioje? Egoizme ar meilėje? Siekiu vardan savęs ar sugebu atsižvelgti ir į kitų poreikius bei tikslus?
Motyvaciją kartais tenka pasitikrinti, pasimurkdant purvo baloje… Kiek aš iš tiesų noriu būti tame darbe ar veikloje, investuoti tame santykyje, likti toje gyvenamojoje vietoje ar apskritai puoselėti save toje idėjoje, kokią dabar matau?
Atmink, kartais situacijos neina sklandžiai koja kojon su užsibrėžta vizija ar terminais tam, kad tu darkart įsivertintum ir sau užtikrintai patvirtintum, kad TO nori ir esi pasiruošęs nueiti ten, kur eini. Jei šis tikslas iš tikrųjų yra TAVO – tu, likimo vėtytas ir mėtytas, atsikelsi su dviguba vidine jėga, dar aštresniu žvilgsniu ir alkiu įgyvendinti tai, ko nori tavo širdis.
(3) Visatos tikslas - APSAUGOTI nuo nelaimės.
Iš kitos pusės, Visata kartais mus stabdo, statydama barjerus kelyje tam, kad nori mus tiesiog apsaugoti nuo paprastų klaidų, avarijų, nelaimių, dar didesnės nesėkmės, sugriuvimo ar netgi žlugimo.
Pavyzdžiui, niekaip nepavyksta santykiai su geidžiamu žmogumi, ir tik galutiniame rezultate įsivertindami praeitį dabar suvokiame – „kaip gerai, kad mums tada fortūna nepaėjo..!”.
Tenka kažkur nesuspėti, nepraeiti konkurso, nepasirašyti kontrakto, kažką pamesti ar susidurti netikėtai su nemaloniu žmogumi tam, kad nukryptume
nuo įprasto autopilotinio plano! Jei viską darytume per „žūtbūt reikia”, tai gali ilgalaikėje perspektyvoje atnešti daugiau žalos negu naudos.
(4) Visatos tikslas - SUGRĄŽINTI į savąjį kelią.
Taigi, kartais tai, ko mes norime, yra ne tai, ko mums iš tikrųjų reikia. Būna, pastringame ego žaidimuose ar kaip dresuotos beždžionėlės vykdome aplinkinių mums primestus tikslus. Kartais veikiame iš aklo godumo ar trauminių ankstesnių patirčių, siekiant susikurti iliuzinį saugumo jausmą. Dėl to mes įsikimbame į netinkamus žmones, darbus, gyvenimo įpročius ar ateities tikslus.
Per kliūtis Visata mus priverčia sustoti, apsižvalgyti ir įsivertinti artimiausią aplinką ir nueitą kelią. Gal veržiamės pilna jėga visai ne ten, kur mums iš tikrųjų reikia? Neina kažkas, nepavyksta ar netinka – kartais svarbu su tuo tiesiog susitaikyti ir pripažinti, kad anksčiau priimti sprendimai kenkia mūsų gerovei ar netarnauja aukštesniam tikslui. Tikriausiai yra sveikesni būdai veikti ir tiesesni keliai išpildyti save bei harmoningesni santykiai pasiekti tai, kas yra autentiška tau.
Taigi, kai kažkas vyksta ne taip, kaip norime, Visatos tikslas gali būti:
1. IŠMOKYTI pamoką;
2. PATIKRINTI motyvaciją;
3. APSAUGOTI nuo nelaimės;
4. SUGRĄŽINTI mus į savąjį kelią.
Bet kuriuo atveju, asmeninio ar profesinio gyvenimo procesuose kylančių iššūkių bijoti ar jiems priešintis nereikia. Jie išjudina užsisenėjusią ar pastrigusią gyvybinę energiją, atveria akis, suteikia naujų suvokimų, padeda pažinti save ir skatina išsigryninti kelrodes vertybes. Galiausiai, perėjęs audrą, nežinomybę ar tamsą, tampi brandesniu, tvirtesniu ir artimesniu savo esačiai žmogumi. Taigi, daryk viską, kas nuo tavęs priklauso, o visa kita palik Visatai.
dr. Aušra Kolbergytė – saviugdos tyrėja
www.TransformuojantiSaviugda.lt
Saviugdos mokymai ir koučingo konsultacijos
P.S. Prašau šios svetainės tekstus platinti tik su autorės identifikavimu. Dėkoju.
