Kaip dažnai sienų statymas tampa kliūtimi tiems, kurie mus myli?
Neišspręsta trauminė patirtis skatina atstumti tuos, kurie sukelia teigiamus jausmus ir pagaliau pradeda tirpdyti susikausčiusią ir apledėjusią širdį.
Šis naujai patiriamas meilės jausmas yra svetimas, ir ima veikti kaip pasąmoninė programa, jog tai amžinai nesitęs. Baiminamasi, jog meilę ir džiaugsmą pakeis skausmas, liūdesys ar kaukianti netektis.
Tai yra gynybinis mechanizmas, padedantis apsaugoti save nuo praeityje patirto širdies skausmo. Anuomet mus kažkas galbūt apleido, įskaudino, išdavė ar paliko.
Sienų statymas žmogų laiko įkalintą praeityje ir trukdo judėti į priekį. Tokiu būdu sukuriamas iliuzinis saugumo jausmas, tačiau nesuteikiamas #šansas lipdyti gražesnį ateities paveikslą.
Lengvumą varžo prieštaringos būsenos. Pykstame ant tų, kurie mus myli, bet tuo pačiu pykstame ir ant savęs, kad neleidžiame sau mėgautis gyvenimo džiaugsmais ir malonumais.
Formuojasi nusivylimas savimi dėl nerealizuotų poreikių. Juk atimame iš savęs teisę mylėti..!
Sienų statymas ar leidimas sau bandyti?
Visgi, ar gali sau leisti #pasitikėti kitu taip tarsi niekada anksčiau nebuvai įskaudintas?
Taip, pradžioje po patirtos nesėkmės reikia atsitraukti, susivokti savo jausmuose ir nerti į vidinę tuštumą tam, kad susigrąžintum kontaktą su savo esatimi. Tokiu būdu atgauname balansą ir sutvirtiname vidinę jėgą, atrandame motyvaciją iš naujo domėtis pasauliu, veikti ir kurti jame.
Visgi, kartais pastringame vienatvės būsenoje, galvodami, kad tik čia yra ramu ir saugu. Iš dalies taip ir yra. Neturėjimas išorinių prisirišimų mus tarsi išlaisvina.
Nepaisant to, mes gimėme žmonėmis – socialinėmis būtybėmis, ir kiekvienam iš mūsų santykis ir buvimas ryšyje yra gyvybiškai svarbus. Atmink, jog santykiuose gimusį skausmą galima išgydyti tiktai per artimą santykį su kitu.
Stabilumas, susikurtas vienatvėje, yra tik iliuzinis arba tik vienas iš gijimo etapų. Gebėjimas eiti į naują santykį ir iš naujo atverti širdį reiškia vėl susidurti su baimėmis – būti nesuprastu, išduotu, paliktu ar net kartais sutryptu.
Leisti sau nerti į naują pažinties nežinomybę sukuria prielaidas vėl į paviršių iškelti nemalonius jausmus – nerimą, pyktį, pavydą, nusivylimą ar gėdą. Šie jausmai gali būti pagrįsti arba tik anksčiau patirto skausmo atspindys.
Išdrįsti atsiverti naujam santykiui
Kad ir kaip viskas gali susiklostyti, nustoti statyti meilei sienas – verta.
Atsivėrimas naujam santykiui nebūtinai gali virsti atsikartojančių nesėkmių lavina. Santykis gali džiuginti draugyste, suteikti šilumos ir meilės, netgi euforiškai pakylėti iki dangaus, kai dvi širdys dainuoja kartu.
Žinau, tai kartais gąsdina, nes jeigu kažkas tai atims ar baigsis bet kuriuo metu?! Rizika vėl patirti skausmą visada yra, bet nei vienas iš mūsų to garantuoti negali.
Kad ir kaip ten bebūtų – sienų statymas tampa bereikšmis. Vis tiek bandyti verta. Ir stengtis dėl meilės taip pat. Kad ir kiek netekčių ar likimo smūgių tau teko patirti. Pasikartosiu, jog santykių žaizdos gyja tik per santykį su kitu.
Mes gyjame per leidimą sau #jausti ir konstruktyviai ištransliuoti savo poreikius kitam. Einant į naują santykį, ugdoma drąsa atskleisti tikrąjį save. Sugriovus gynybinių barjerų sienas, mes suteikiame erdvę per kito atspindį pažinti tas asmenines savybes ar įpročius, kurių būdami vienatvėje niekaip nepamatytume.
Vyksta asmenybės augimas, nes per santykį su kitu integruojame tas atstumtas ar nesuvoktas savo sielos dalis, kurios mumyse nepatinka, tačiau apsimetame, kad jos neegzistuoja. Taip pat sveikstame, kai matome ir mokomės priimti kito žmogaus elgesyje mus erzinančius dalykus.
Būti ir augti santykyje reiškia plėsti sąmoningumo ribas – mokomės atpažinti ir priimti kitoniškumą, įvairovę ir unikalų greta esančio žmogaus autentiškumą. Kitaip tariant, mokomės #mylėti.
Per artimą santykį mokomės priimti save
Gilaus ir artimo santykio kūrimas suteikia pagrindą mylėti ir #priimti save. Mokomės priimti save tokį, koks šiuo metu esu – t.y. netobulą, su savitu praeities bagažu, bet turintį didelį norą kurti gražesnę ir pilnavertiškesnę ateitį.
Dvi sielos sveiksta, kai įsipareigoja kantriai ir empatiškai palaikyti vienas kitą dvasinio augimo kelionėje. Gijimas vyksta ir per tarnystę – kada gebame ne tik kaukti ir reikalauti meilės, bet ir besąlygiškai rūpintis kitu.
Suprantu per ką tau anksčiau reikėjo pereiti ir kad nesąmoningai bandai statyti sienas tiems, kurie tave myli, bet klausimas – kas tau svarbiau: būti saugiu ar vis tik leisti sau būti gyvu ir pilnu?
—
dr. Aušra Kolbergytė – saviugdos tyrėja
www.TransformuojantiSaviugda.lt
Saviugdos mokymai ir koučingo konsultacijos
—
P.S. Prašau šios svetainės tekstus platinti tik su autorės identifikavimu. Dėkoju.
