Mes fiziškai ar emociškai sergame tuomet, kai veikiame prieš savo vidinę tiesą. Įprastai tai vyksta, kai iškeliame aplinkos lūkesčius ir poreikius aukščiau savųjų.

Kito tiesa tampa mano tiesa. Kitaip tariant, mano tiesa tampa nematoma ir tarsi išsitrinta. Ta vidinė tiesa verkia matant iliuzinę išorę laimingą…

Išorės lūkesčiai tampa svarbesni, kai pataikaujame neįsisąmonintoms baimėms. Baimė būti atstumtam, nesuprastam, paliktam, išjuoktam skatina apleisti save…

Tie, kurie iš tavęs kažko tikisi ar nuolatos reikalauja elgtis vienokiu ar kitokiu būdu, yra valdomi savo pačių godumo, nesaugumo jausmo, baimių ir ribojančių įsitikinimų.

Kartais yra lengviau siekti tikslų per kitą, nes pačiam nereikia eikvoti savo energijos. Be to, išvengiama susidurti su savo tiesa, kurią ne visada norima girdėti ir pažinti – taigi, tolstama nuo savęs.

Kai aš save apleidžiu, jaučiuosi nuskriausta auka, todėl visais įmanomais būdais siekiu, kad ir kitas pamintų savo tiesą bei atsiribotų nuo šaukiančio vidaus. Kuriamas dirbtinis bendrumo jausmas: man skauda, norėčiau, kad ir tau skaudėtų.

Vis tik svarbu neapsigauti ir nekaltinti aplinkos dėl savų pasirinkimų, nes sprendimus atliko ne kažkieno, o mūsų pačių protas. Mes patys atsisakome klausytis vidinės tiesos – intuityvaus ir autentiško sielos pajautimo ir žinojimo.

Mūsų tikslas yra išmokti gyventi pagal savo vidinę tiesą ir, pirmiausia, įsiklausyti į savo poreikius ir žinias. Giliai viduje jaučiame kvėpavimą to, kas yra tikroji dalelė mūsų. Klausimas, ar mes pasiruošę jai atsiverti?

Tik draugystėje su savimi galime nesavanaudiškai padėti kitam ir skleisti šilumą bei šviesą. Įsivaizduokime, kaip atrodytų pasaulis, jei kiekvienas būtų darniame ryšyje su savo autentiška tiesa..?