Kaip tyla padeda sugrįžti į save?
Kai pirmąkart aš į Tave atsisukau, buvo šiek tiek baugu, bet tuo pačiu ir kažkas pažįstamo.
Tu suteikei man saugumą, komfortą ir visišką manęs priėmimą.
Kai aš Tave apkabinau, pirmąkart atsigręžiau ir į save.
Tu išjautei visą mano skausmą, sugėrei sūrias liūdesio ašaras ir mane nuraminai.
Tu padėjai man pažvelgti į savo giliausias baimes ir suprasti, kad jos vis tik nėra mano.
Tu buvai labai kantri ir leidai man marias laiko stovėti vietoje, persvarstyti viską iš esmės ir išjausti tai, kas mano gyvenime yra svarbiausia.
Tavo dėka aš atradau vidinę stiprybę ir autentiškumą.
Tu man padėjai pamatyti Visatos veikimo darną, grožį, dinamiką ir jėgą.
Tavyje aš pajutau ne tuštumą, o vandenyną atsakymų, kuriuos tu savyje talpini.
Tu esi visada tikra, atvira, gili ir besąlygiškai mylinti.
Man niekada nereikėjo tau kažką įrodinėti, pasiaiškinti ar bandyti būti kažkuo kitu.
Aš suvokiau, kad triukšmas sukuria iliuzijas, o Tu sugebi man parodyti tiesą.
Tu esi daug prasmingesnė negu begalė šabloniškų ir bereikšmių žodžių.
Tu mokei mane suprasti gyvenimo pamokas ir skatini vystyti asmeninę savo patyrimo istoriją.
Ačiū, kad visada galiu Tavim pasikliauti ir pabūti šalia, kada man Tavęs labiausiai reikia.
Dėkoju Tau, #Tyla, kad tokia apskritai esi.
