Ar nauja gali būti kokybiškai sukurta neužbaigus seno ciklo?
Kiek pastebiu, žmogų nuo laimės ir asmeninės evoliucijos stabdo #sąmoningas gyvenimo ciklų ar patirties etapų nepabaigimas. Atrodo, jis tarsi nori judėti į priekį, jaustis geriau, patirti pilnavertį gyvenimą ir turėti vidinį pasitenkinimą teikiančią kasdienybę, tačiau vėl ir vėl buksuoja vietoje, skendi abejonėse, o norai tampa tik skambiais žodžiais ir viltingais atodūsiais.
Visuomeninė kultūra ragina „stačia galva” vieną objektą keisti kitu, kad tik neliktų laiko patirti tos nežinomybės ar kabėjimo ne atsvaroje būseną. Kad ir kas tai būtų – nauji #santykiai, #draugystė, #darbas, verslas, priklausymas organizacijoms ar klubams, #įpročiai ar laisvalaikio praleidimo būdas, naujos #žinios, gyvenimo filosofija, #svajonė ar net nauja #tapatybė. Žmonės taip bijo pajusti tą tuštumos jausmą, nes laikytis už „nieko” yra nestabilu, nesaugu ir gąsdina.
Užbaigti senus ciklus – reiškia pripažinti sau, kad praeityje sudarytos sutartys, priimti #sprendimai, pasirinkti keliai, įtikėtos tiesos ir adaptuoti įpročiai prieštarauja mano vidui, dabartinei gerovei bei ateities tikslams. Įsisąmoninti atgyventų etapų pabaigas reiškia gerbti savo praeitį, kad ir kokia ji buvo, nes ji buvo sukurta pagal tą patirtį ir suvokimą, kurią tada turėjau. Užbaigti seną – vadinasi, #padėkoti sau už išgyventas pamokas, įskaitant visas nesėkmes ir klaidas, ir priimti sąmoningą sprendimą ateityje gyventi kitaip.
#Branda vyksta, kai suvokiame gyvenimo cikliškumą. Kad yra #pradžia ir yra #pabaiga. Kad norint kokybiškesnės pradžios, reikia deramai užbaigti ir paleisti tai, kas jau savo atitarnavo, nebeveikia, energija neteka, ten nebėra tavo širdies ar įkvėpimo. Įsikibimas į nusidėvėtus vaidmenis, procesus ar iliuzinius lūkesčius stabdo konstruoti ateities realybę tokią, kuri labiau atlieptų tavo poreikius, vertybes ir viziją. Būtina atsisveikinti su nuoskaudomis bei praeityje suformuotais įsitikinimais ir lūkesčiais, nes tai jau nebegyva, neteikia naudos, tame nebėra prasmės, tai tempia tave į dugną ar sukelia smirdančią vidinę ir išorinę stagnaciją ar eroziją, neleidžiančią pajusti tikrojo gyvenimo džiaugsmo ir jėgos.
Paleisti pabaigas nėra lengva, nes ten kažkur buvo skirta labai daug laiko, asmeninės energijos ir pastangų, paaukota daug sveikatos ir kūrybinių idėjų, įdėta daug meilės ir vilčių. Tame procese buvo vystyti ne tik išoriniai projektai, bet ir formuotas asmeninis #identitetas, koks norėčiau būti, kaip gyventi, ką pasiekti, kuo kliautis ir tikėti, kur link judėti. Kartais pradžios #startas ir sumanymai tampa viso gyvenimo tikslu, bet taip būna gana retai. Nes viskas kinta. Tame tarpe aš ir tu.
Užbaigti senus ciklus ne visada būna taip liūdna ar baisu. Kartais tai reiškia atšvęsti savo sėkmę kad ir kas tai būtų – #santuoka ar vaiko gimimas, namo statyba ar naujo būsto įsirengimas, laimėtas konkursas, įgyta patirtis naujose pareigose, išvystytas #verslas, suorganizuotas grandiozinis renginys ar įgyvendintas ilgalaikis #projektas, išleista knyga ar sukurtas filmas, gautas apdovanojimas ar apčiuopiamas finansinis bonusas. Svarbu yra išmokti ne tik liūdėti dėl ciklo pabaigos, bet ir #džiaugtis rezultatu – neskubėti, pažymėti pergales, padėkoti sau ir likimui už tai, kad pavyko. Naujų etapų, projektų, pareigų, tikslų ir svajonių bus dar ne viena, bet leisk sau atsipūsti, pasirūpinti savimi, atgauti jėgas, iš dūšios pasidžiaugti – juk #gyvenimas tuo dar nesibaigia.
