Ateina laikas, kai pasaulis mums pasirodo išvirkščias.

Jis kupinas mums nebesuprantamų skonių ir spalvų, žodžių ir kylančių jausmų.

Regimi vaizdai nebeįtelpa į mūsų vidinį pasaulį ir ryškėjančius suvokimus.

Būna laikas, kai visomis išgalėmis ir norais stengiamės jį suprasti ir prie jo pritapti.

Keičiame veidus, šypsenas, žvilgsnius… arba užsidedame vis naujus šarvus, siekdami apsisaugoti ir išlikti.

Pavargstame… Visuotiniai standartai ir lūkesčiai tampa kalėjimu sau.

Ateina riba, kai kūnas nebegali kvėpuoti įprastai ir atsisako veikti taip, kad atitiktų iškreiptą išorinį paveikslą.

Klausimų galvoje kyla daug daugiau negu gebame surasti atsakymų. Nerimstanti vidinė sumaištis nebeleidžia ilgiau meluoti sau.

Kas mes tokie esame ir kur link einame? Ko mes norime ir kam atėjo metas pasikeisti ar pasibaigti? Tik mes tai sau galime atsakyti.

Mūsų pačių nuoširdus įsiklausymas suteikia daugiau išminties apie pasaulį, kitus ir save.

Tikrasis žmogiškumas ir kito atjauta prasideda nuo jautraus požiūrio į save ir rūpestingos elgsenos, pirmiausia, su savimi.

Išorinis šydas patylomis nukrenta… Tai atveria platesnį spektrą matomų spalvų ir naujai įžvelgiamų tolių.

Pastebime ilgai brangintus ar tikėtus dalykus, kurie, pasirodo, visai ne mūsų. Ir netgi prieštarauja prigimčiai.

Užtenka. Noriu susikurti save ir savo gyvenimą iš naujo!

Palaipsniui išsineriame iš mums ankštos dėvėto apdaro odos.

Smegenų vingiuose formuojasi naujos neuronų trajektorijos.

Neišmintiems takams svarbi pastangų ir laiko dermė. Sąmoningumui plėstis reikalinga erdvė.

Susikuriame naują širdį, kuri ne tik jaustų kitus, bet ir pradėtų girdėti save – t.y. ką mes patys sau norime pasakyti..?

Kuo arčiau einame savos tiesos link, tuo stipriau suprantame, kas mums iš tiesų svarbu.

Resursai tam išpildyti ateina iš susiliejimo su savo vidine jėga, vidiniu kūrėju ir sprendimų priėmėju.

Dažnu atveju, svarbu tiesiog pradėti. Pasitikėk Visatos tėkme. Ji girdi mūsų norus ir mato mūsų pastangas veikti.