Daugiau nei pusę savo gyvenimo bandau atsakyti į šį klausimą. Tie, kurie mane pažįsta, tikrai žino, kad esu „nešanti vėliavą” už saviugdą ir asmeninę atsakomybę tobulinti ir keisti save, kad pasiektum to, ko nori gyvenime. Bet, kai išgirstu įvairius specialistų pamokymus apie tai, kad mes patys pritraukiame kitų žmonių blogą elgesį, esame jų atspindys ir reikėtų ieškoti kaltės savyje, keisti požiūrį į tą žmogų ir „dar labiau” pasistengti ieškant naujų būdų surasti kontaktą su tais žmonėmis, ne juokais susinervinu. Todėl savęs garsiai klausiu, apie ką visa tai ir kiek tame yra racijos?
Kaltės savyje paieškos
Kaip vaikas savo buvimu prisideda prie patyčių jo atžvilgiu? Kaip suaugusysis skatina mobingo apraiškas darbe – horizontaliu ar vertikaliu lygmeniu? Ar tikrai graži mergina išprovokuoja seksualinį priekabiavimą? Ar atsisakydama dalyvauti apkalbose, esu nemandagi ir nedraugiška? Ar tas, kuriam paskolinau pinigų, kai jis verkė prašydamas, bet negrąžino, yra mano nesupratingumo atspindys? Ar tikrai manyje kilęs pavydas, vyrui meilikaujant kitoms moterims ar palaikant emocinį ryšį su „ex’ėmis”, yra mano menkos savivertės ir savininkiškumo apraiška? Ar aš turėčiau patylėti, kai ant manęs kažkas nepelnytai šaukia? Ar aš galėčiau būti jautresniu artimajam, kuris grasina nusižudyti, jeigu aš nevykdysiu jo užgaidų?
Kartais paprastesni, o kartais labai jautrūs ir sudėtingi klausimai. Bet bendrai apžvelgus: ar tikrai patiriama fizinė, psichologinė, emocinė, seksualinė ar finansinė žala yra pačio žmogaus kaltė? Tas amžinas svarstymas: ar tikrai mes gavę smūgį į veidą, turėtume atsukti ir kitą skruostą? Ką tokiu elgesiu bandysime pasiekti: padėti kitam pasikeisti į „gerąją” pusę ar vis tik įrodyti, kad mes patys esame kažkuo „geresni”?
Sąmoningumas - raktas į pokyčius
Taigi ar mes patys pritraukiame toksišką žmonių elgesį ir ar turime galios jį koreguoti? Mano gyvenimiška patirtis, aplinkos ir kitų žmonių išgyvenimų tyrinėjimas bei teorinis pažinimas skatina iš esmės kvestionuoti šį teiginį ir abejoti iš to daromas prielaidas. Pasidalinsiu savo subjektyviu požiūriu – gal kam suteiks naujų įžvalgų, o jei kam nepatiks – ech, na ką padarysi… Juk visiems neįtiksi.
Mūsų pastangos pagerinti tarpusavio santykį asmeniniame, profesiniame ir socialiniame gyvenime yra tikrai įmanomas, jeigu… abi to santykio pusės yra pakankamai SĄMONINGOS būtybės. Tai reiškia, turi savirefleksijos gebėjimą ir norą turėti darnius abipusius santykius. Tu gali kalbėdamas spręsti sudėtingas situacijas ir dirbti su savo nuostatomis bei emocijomis, kad šis pokytis būtų kuo sklandesnis, konstruktyvesnis ir duotų tvarius rezultatus ilgalaikėje perspektyvoje.
Bet KĄ DARYTI, jei dedamos pastangos neveikia ir kodėl taip yra?
Toksiški spąstai dedant pastangas išgelbėti kitą
Pastebėjau, kad toksiški žmonės psichologiškai mėgaujasi kito žmogaus pastangomis pakeisti santykio kokybę – jiems tai yra smagus intelektualinis (arba nesąmoningas) žaidimas, kurio tikslai ir motyvai yra aiškiai nežinomi. Kartais kuo daugiau „stengiamės”, tuo stipriau daužome galvą į sieną, o situacija nesikeičia arba dar labiau pablogėja ir tampa visiškai nevaldoma. Tai niekur neveda. Nebent į savo paties vidinę prarają – ilgalaikį stresą, depresiją ar net savižudybę. Ne, neperdedu. Toks ir yra blogio tikslas – sunaikinti.
Supratau vieną – tu negali darydamas tą patį vėl ir vėl gauti skirtingą rezultatą. Tai yra tiesiausias kelias į beprotybę. Kai neturime galios kontroliuoti kitų žmonių elgesio, mūsų atsakomybėje yra keisti savo požiūrį ir didinti sąmoningumą apie problemą, taip pat atlikti vidinį darbą suvokiant savo vaidmenį sąveikoje ir nuspręsti, kokį elgesį pasirinkti. Svarbu: mes save ugdome ne tam, kad pakeistume kitą žmogų, bet, kad pirmiausia apsaugotume save. Taip, mūsų tikslas yra ne „mesijiškai“ gelbėti kitus darant pasaulį geresniu, o prisiimti asmeninę pareigą pasirūpinti savimi. Jeigu aš nesugebu užtikrinti savo gerovės, kaip aš galiu pasirūpinti kitu? Pasaulis keičiasi pradedant nuo savęs.
4 toksiškiausios energijos
Nei vienas iš mūsų nesame tobulas, bet… didinant sąmoningumą apie realybę aš pati sau esu apsibrėžusi 4 pagrindines toksiško elgesio apraiškas, kurių koregavimui neturiu jokios galios:
1. DEMONIŠKA energija. Tai žmonės, turintys destruktyvių priklausomybių ar silpnybių: psichiką keičiančioms medžiagoms, azartiniams lošimams, žalojančiam seksualiniam elgesiui, besaikiam turto siekimui ir pan. Tikslas – gauti lengvą malonumą čia ir dabar, o godumas – bekraštis. Tikslus pasiekia kartais savo pastangomis arba manipuliuojant ir negailestingai išnaudojant kitus.
2. DRAKONIŠKA energija. Beribis poreikis valdyti kitus ir gauti pripažinimą bet kokia kaina. Manipuliavimas valdžia, galia, įtaka, statusu. Negali pakęsti už save gabesnių ir daugiau pasiekusių žmonių. Kitų žeminimas ir niekinimas siekiant atrodyti stipresniu ir galingesniu. Noras būti visada teisiam, niekada nepripažįsta savo klaidų, neatsiprašo, būna konfliktiški, agresyvūs ir dominuojantys.
3. GYVATIŠKA energija. Sukti, dviveidžiai, melagiai, mėgsta paskalas, intrigas, manipuliuoja gailesčiu. Niekada nieko nedarys atvirai ir tiesiogiai, kad nebūtų demaskuotos kaukės: būtų palaikyti „negerais” ir sulauktų „bausmės”. Vengia atsakomybės, neturi arba bijo išsakyti aiškią poziciją svarbiais klausimais – eis ten, kur visi arba kur manys jiems yra didžiausia nauda. Polinkis kitų rankomis pasiekti savo tikslus, gali konkuruoti nesąžiningais būdais. Moka gražiai pakalbėti, saldžiai meilikauti, įsiteikti.
4. REPTILOIDIŠKA energija. Egzistencija paremta vien bazinių poreikių tenkinimu (na žinote: valgyti, miegoti, kakoti ir užsiimti seksu arba pasakysiu gražiau – rūpi „duona ir žaidimai”). Pasireiškia kvailumu, siauru ir nelanksčiu požiūriu, tikslų ir jokių interesų neturėjimu, tingėjimu, nenoru mokytis ar augti dvasiškai. Ką čia bepridurti…
Ar toksiška energija yra verdiktas?
Yra jų ir daugiau – kitokių rūšių. Bet šios energijos, mano požiūriu, yra pagrindinės ir dažnu atveju viename žmoguje pasireiškiančios net kelios – persimaišiusios tarpusavyje. Būtent dėl to yra labai sudėtinga kažką pakeisti, nes toksiška struktūra yra per plati ir įsisenėjusi. Nesinori turėti jokių bendrų reikalų, patekti į „mėsmalę” ar kad tavo smegenys virstų kiaušiniene nuo bandymo perprasti jų motyvus, dėti pastangas užmegzti nuoširdų ryšį ar kaip nors padėti.
Naivu yra manyti, kad elgdamiesi geriau, meiliau, rūpestingiau ir empatiškiau su toksiškais žmonėmis, netikėtai įpūsime šviesos blyksnį jų sąmonėje ir šie taps „geresni”. Kiek geresni? Ar ilgam? Ar dėl to, kad bus priversti ar kad patys to norės..? Retoriniai klausimai. Kartais tokie stebuklai nutinka (telaimina tuos visus išskirtinius atvejus Dievas). Bet tai yra dažniau išimtis negu taisyklė. Norite pabandyti? Aš bandžiau daug kartų ir su skirtingais žmonėmis. Taip pat stebėjau daugelio kitų asmenines pastangas tai padaryti. Daugelis nugarmėjo į prarają…
Šioje vietoje yra svarbu paminėti, kad aš šių tipų jokiu būdu „nenurašau”. Esu iš tų, kurie tikrai gana stipriai tiki neaprėpiama žmogaus galia ir vidiniu potencialu progresuoti ir evoliucionuoti, bet… jis PATS turi to norėti ir dėti sąmoningas pastangas keistis, įveikti save.
Taigi, aš dažnu atveju toksiško kitų žmonių elgesio keisti nesiruošiu, nes šiam „Sizifo” darbui neturiu nei motyvacijos, nei sveikatos. Velniop tie diplomai, mokslai ir visi baigti kursai… Galiu tik priimti sprendimą, ką daryti, kad save apsaugočiau nuo negatyvios energijos, kuri man nenaudinga, ir gyventi toliau. O juos tegul moko ar „gelbėja” pats gyvenimas.
Ribų nubrėžimas
Noriu akcentuoti: mūsų asmeninė pareiga yra nubrėžti asmenines santykio RIBAS su kitais – t.y. parodyti, koks elgesys mums priimtinas ir koks ne. Tam yra įvairūs būdai ir metodai. Pirmam pasitaikiusiam „chamui” ar „barakudai” gal ir nereikia dėstyti savo gyvenimo filosofijos ir detaliai aiškinti apie socialinės etikos normas – apsisukai ir nuėjai, mintyse vizualizuojant ant savęs lyjantį lietų, kuris nuplauna parazitines energijas nuo savęs. O tada randi staigiai būdų, kaip nukreipti dėmesį pozityvia linkme: uždainuoji, grožiesi gamta, garsiai nusiperdi, nusijuoki ir tik į priekį!
Ok, surimtėkime šiek tiek… Sudėtingesni atvejai būna, jeigu tas kitas žmogus mums yra labai svarbus (tėvai ar kiti giminaičiai, sutuoktiniai, darbdaviai). Tuomet galima pabandyti išsakyti aiškią savo poziciją apie susiklosčiusią problemą:
– iš „aš” perspektyvos, trumpai ir nekaltinant kito,
– ramiu ir šiltu tonu netolinant emocinio atstumo,
– nustatant tvirtas taisykles norimam elgesiui bei
– apsišarvuojant geležine kantrybe atremti pasekmes, susijusias su pastangomis koreguoti nusistovėjusią santykio dinamiką.
Šį procesą gali tekti kartoti ne vieną, bet dešimtis kartų – jei ne šį mėnesį susipras, tai gal po kelerių metų… Ar bus tame pokytis? Niekas nežino ir negali to garantuoti.
Pagalba kaip "meškos" paslauga?
Svarbu paminėti, kad mūsų geraširdiškas atkaklumas lįsti tam žmogui į akis ar bandyti „padėti” suprasti savo destruktyvaus elgesio padarinius dažnu atveju, atvirkščiai, padaro „meškos” paslaugą. Mes savo pastangomis palaikome neatsakingą elgesį. Kartais nebendrauti ar palikti žmogų vieną, patiriant visas netinkamo elgesio pasekmes, yra didžiausia dovana ir paskata žmogui atkreipti į save dėmesį ir paskatinti jo norą keistis.
Be to, ir pačiam tiesiog būtina daryti ilgesnes bendravimo pauzes ir sumažinti emocijų intensyvumą. Tuo metu geriau skirti laiką malonesnėms veikloms , kad susigrąžintume proto ramybę, atlėgtų įsikarščiavusios emocijos ir bereikalingai nekaitintume atmosferos savo pastangomis išspręsti nesusipratimus ir atkurti santykio balansą.
Žinote, ką aš dar pastebėjau? Tos pastangos elgtis „gražiai” su toksiškais žmonėmis slepia ir mūsų pačių vidinius motyvus, kurie kartais ne tokie jau ir šventi. Jeigu leidžiamės patirti netinkamą kito elgesį, aukojame tam tikrus savo poreikius, vadinasi, rezultate mes gauname kažkokios naudos. Galbūt turto, sekso, galimybes išlaikyti socialinį statusą ar gauti kitokių „meilės” trupinių. Galbūt giliai viduje turime poreikį visiems patikti, būti mylimais… nesvarbu, kad tave „muša”. Žodžiu, tokiu atveju, kad ir kaip pykstame ir nieko dėl to nedarome, geriausia būtų neužstrigti kaltinant „blogį”, o tiesiu taikiniu į psichoterapeuto kabinetą analizuoti, apie ką visa tai ir kaip sau padėti.
Dvasinė perspektyva
Galiausiai, iš DVASINĖS perspektyvos žvelgiant, gali būti ir kitas paaiškinimas šiam „aukos-budelio” traukos dėsniui pagrįsti. Galbūt tai yra „dieviškojo plano” dalis? Tarkim, gal šie žmonės ne tokie jau ir blogi, nes gyvenime atlieka labai reikšmingą mūsų evoliucijai vaidmenį: yra skirti pažadinti mus ir transformuoti anksčiau turėtą pasaulėžiūrą? Ką tai reiškia? Galbūt tai dvi reikšmingos medalio pusės – juk be tamsos nebūtų šviesos. Taip pat kaip ir be „blogio” mes nesuprastume, kas yra „gėris”, tiesa?
Be to, tiesiogiai susidūrus su „blogiu”, mes keliame sau klausimus, kodėl taip yra? Kokią pamoką aš turiu išmokti ar suprasti? Kokius pasikartojančio santykio dėsningumus ar elgesio modelius aš galiu įžvelgti savo gyvenime? O gal jie net pasikartoja analizuojant giminės-kartos liniją (pvz., kaip mano tėvai ar seneliai sprendė panašias problemas)?
Taip pat dažnai klausiame savęs, kas su tuo žmogumi ar su manim negerai? O gal kaip tik su manim yra viskas GERAI? Man gal ne keistis reikia (bandant įtikti kitiems ar patikti bet kokia kaina), o pagaliau išmokti vertinti save ir gerbti?! Bet aš tai pamiršau: apleidau ir išdaviau save, nusisukau nuo vidinės tiesos ir pajautimo, kas man yra teisinga ir kas aš apskritai esu. Gal aš netikiu, kad esu verta(-s)… meilės, pagarbos, gausos, teisingumo ir tiesos?
Man šiame kontekste yra privalu suktis į save ir pasirūpinti savimi. Aš galiu padėti kitiems, bet pirmiausia turiu padėti sau. Suvokti, kad aš NESU niekas, todėl NEgalima su manimi elgtis bet kaip. Aš turiu apsaugoti savo kūną, protą ir sielą. Tai ir yra meilė sau. Čia ir yra augimas.
Transformuojanti saviugda
Taigi, svarbių aspektų, kuriuos apima transformuojanti saviugda:
1. iliuzijų atsikratymą:
– būti geru tai nereiškia būti naiviu.
– tolerancija turi ribas.
– gera širdis ir būdas nepakeis ir neišgelbės pasaulio, net jei ir labai to norėsiu ir nuoširdžiai stengsiuosi.
2. Aš galbūt „pritraukiu” toksiškus žmones, o galbūt jie tiesiog yra „gyvenimo žaidimo” dalis.
3. Ši destruktyvi patirtis paskatina mane sugrįžti į save: pažinti savo vertybes, plėsti sąmonę ir priimti atsakingesnius sprendimus.
4. Aš turiu galią keisti tik save, o ne kitą.
5. Mano atsakomybė yra apginti save.
6. Ribų santykyje nubrėžimas yra svarbus pirmiausia TAU, o ne kitam.
7. Aiškiai suvokti savo ribas yra naudinga, nes tai išgrynina Tavo vertybes – kas tau svarbu, kas tinka, o kas ne, ką esi pajėgus ir nori toleruoti, o ko griežtai negali pakęsti.
8. Pasaulis keisis, jeigu keisiuosi ir aš. Arba ne. Arba ne dabar.
9. Jeigu man keičiantis kitas žmogus nesikeis – čia jo problema, o ne mano. Bet aš jausiuosi padaręs viską, kad apsaugojau savo sveikatą.
10. Mano tikslas – suvokti, kas aš esu. O kitam, vadinasi, dar reikia laiko, galbūt sudėtingesnių gyvenimo patirčių ar dar daugiau sąmoningumo.
Tuo tarpu, pabaigoje, noriu jūsų pasiteirauti, parašykite prašau komentaruose:
1. su kokio energijos tipo žmonėmis jums sudėtingiausia bendrauti ir
2. kaip sprendžiate tokias problemas, kas jums labiausiai padeda, kaip keitėsi požiūris?
Dalindamiesi padėsime vieni kitiems!
Ačiū!
