Pagal Kubler-Ross gedėjimo modelį, yra penkios stadijos: neigimas, pyktis, derybos, depresija ir susitaikymas. Tas vadinamas „paleidimas” vyksta įsisąmoninant kiekvieną šių etapų ir pilnai juos išjaučiant. Tai nebūtinai yra nuoseklus procesas – stadijos gali kartotis, keistis iki kol pilnai bus pajaustas atsisveikinimas su tuo, kas prarasta, ir ko neįmanoma sugrąžinti. Tiesa, tai nereiškia, kad mes absoliučiai pamiršime tai, kas įvyko, ką pažinojome ar ką turėjome. Tiesiog, tai prisiminus nebebus tokio stipraus sukrėtimo ar savęs praradimo liūdesyje.

Jeigu buvo stiprus ryšys – jūs to niekada nepamiršite, bet slogių emocijų intensyvumas bus mažesnis. Be to, liks sąmoningas turėto santykio prasmės suvokimas iš suaugusiojo pozicijos (dalykai, kuriuos išmokote per šį santykį, supratimas, kaip tai prisidėjo prie jūsų asmenybės formavimo, už ką esate dėkingi turėtai patirčiai).

Jeigu žmogus „žino”, kad niekada nepaleis ir „verks amžinai”, tikėtina, kad jis ne tiek gedi kito žmogaus, bet yra priklausomas nuo neigiamų emocijų. Jis visai nenori dėti pastangų dirbti su savimi ar keistis. Jam gyvenimas yra skirtas maitintis negatyviomis emocijomis, o ne plėsti sąmonę, mokytis pažinti pasaulį ir save.

Be to, žmogus gali nerti į kančią ne dėl kito žmogaus praradimo, o dėl savigailos – t.y. sąmoningai pasirinktos ir įprastos pozicijos būti auka. Jis kitaip nemoka. Kol kas.

Kito žmogaus praradimas jam yra tarsi loginė priežastis liūdėti, užstrigti apatijos būsenoje ir nieko nedaryti. Tokiu būdu yra paranku neprisiimti atsakomybės už savo gyvenimą bei leistis valdomu savo pačių emocijų.

Šiame kontekste savidestrukciją skatinančios emocijos bazė yra ne išorėje, o viduje – ribojančiame įsitikinime (pvz., „aš esu nevertas laimės“, „aš privalau liūdėti“, „kiek daug neteisybės šiame gyvenime“, „man visada nesiseka“, „iš manęs viską gyvenime atima“), kurį svarbu atpažinti.

Bet vėlgi, tam reikia darbo su savimi, drąsos iš esmės suprasti savo prigimtį. Nieko tame blogo nėra – tai yra tik etapas. Kai pačiam žmogui atsibos minėta būsena, sustos darbai, nusigręš aplinkiniai, nes nebenorės, kad iš jų būtų siurbiama užuojautos energija, tuomet „amžinai gedintis“ žmogus bus priverstas atsigręžti nuo išorės aplinkybių į save. Tada bus esminiai lūžiai gyvenime ir stiprus dvasinis augimas.