Mes stovime vietoje, „buksuojame“ veikti tuomet, kai nesame sau viduje atsakę į tam tikrus klausimus, apsvarstę galimų sprendimų pasekmes, nežinome, kaip kažką padaryti ateityje ir kas mūsų laukia. Nesame tikri, ar apskritai „pakelsime“ galimas veiksmų pasekmes.

Tie patys dėsniai galioja tiek mažiems, tiek labai dideliems gyvenimo pasirinkimams ar sprendimams. Mažiems dalykams kartais reikia labai nedidelių pokyčių, kad reikalai pajudėtų iš „mirties“ taško: užtenka tik suvokimo, kad reikia atlikti vieną nedidelį veiksmą, t.y. kažkam paskambinti, kartą susitikti, kažkur vienąkart nuvažiuoti, ką nors aptarti ar užsisakyti. Didesni pokyčiai (pvz., skyrybos, darbo ar gyvenamosios vietos keitimas) užtrunka ilgiau, nes sunku atsisakyti senų, taip giliai įsišaknijusių įpročių, mums nebenaudingų įsitikinimų, keisti juos naujomis nuostatomis ar vertybėmis.

Pokyčių bijome dėl to, kad vidumi esame PRISIRIŠĘ prie loginių sampratų, kaip kas turi būti ar atrodyti. Nepaleidžiame tam tikrų daiktų, žmonių, tikslų, vizijų ar statusų. Prisirišame ir neleidžiame sau net PAGALVOTI, kad GALI BŪTI KITAIP. Kad galime elgtis kitaip. Būti kitokiais. Susikurti save iš naujo. Leidžiame baimėms valdyti mus. Manome, kad yra tik vienas kelias. Nors dažnu atveju taip nėra.

Pokyčiai prasideda nuo vienintelės minties, vidinio VAIZDINIO, kas bus, kai tą sprendimą keisti(s) pagaliau leisime sau priimti kaip dalį mūsų ateities realybės. Pabandykime patraukti už tos virvutės, kuri atidengtų tą nežinomybės sceną naujam veiksmui įvykti: leisti naujai minčiai įeiti į mūsų įsisenėjusią mąstymo aplinką ir pamažu paskatinti imtis pirmųjų žingsnių.

Vidinės harmonijos link <3