Kuo daugiau pažįstu žmones, tuo labiau suvokiu, kad tikrų santykių pagrindas yra ne tik fizinis buvimas leidžiant laiką kartu, bet pirmiausia emocinis ir dvasinis atsivėrimas būnant savimi.
Taip užsimezga ir kuriamas tikrasis dviejų žmonių #ryšys, kuris suteikia vidinį pasitenkinimą ir pilnatvės draugyste jausmą. Mintys, jausmai ir elgesys yra darnoje ir tėkmėje , o santykio esmė yra abipusis davimo-gavimo procesas.
Mes žinome ir jaučiame, ko tam žmogui reikia, rūpinamės juo. Mokomės ne tik patys dalintis savo išgyvenimais, bet ir sukurti kitam saugią erdvę laisvai kalbėti ir būti išgirstam. Mokomės suprasti.
Kai širdis atvira, mes bendraujame su kitu žmogumi be apribojimų , pokalbis vyksta natūraliai ir be išankstinio plano , o veiksmą skatina nuoširdūs asmeniniai motyvai su tikslu kurti bendrą gėrį, džiaugsmą, saugumą ir augimą.
Bėdų iškyla tuomet, kai pradedame „statytis sienas” aplink save, o pokalbio bazė paremta loginiais išvedžiojimais , kitokiais paviršutiniškais dalykais ar manipuliacijomis. Artimumas nukenčia, kai emocinį bagažą pakeičia nublizgintos šypsenos , fasadinės kaukės ir blizgučiais apvilktos elgsenos fanfaros.
Kuo stipresnis ryšys, tuo didesnis noras pabėgti?
Pastebiu, kad kuo labiau žmogui viduje skauda ir neramu, tuo jis dirbtinesnis ir robotiškesnis tampa išorėje. Jis pradeda skubėti ir save užimti šimtais veiklų ir reikalų. Vyksta emocinis atsitraukimas arba nusikreipinėjimas į išorinį triukšmą ar paviršutinišką plepėjimą.
Sukamasi nuo savęs ir tuo pačiu nuo santykio gilumos. Santykio dalyviui svarbu suvokti, kad tai dažniausiai nėra jo kaltė. Neįmanoma kurti artimo ryšio su kitu, jeigu kitas neturi artimo santykio su savimi, meluoja sau, bėga nuo realybės, savo vidinės tiesos ir išgyvenimų.
Tam, kad emociškai atsivertume kitam, turime turėti drąsos būti pažeidžiamu. Tapti „nuogu” pirmiausia prieš save. Tai reiškia, kad sąmoningai ir atsakingai skiriame laiko sau – susigaudyti, kas vyksta mūsų vidiniame chaotiškame pasaulyje, suprasti kodėl vengiame pasižiūrėti į save, ko savyje nepripažįstame ir kas mums skauda.
O žiūrėti į vidų yra kartais per sunku, nes ten galime išvysti savo baubus , vaikystės traumas, neišsipildžiusius lūkesčius, nepatenkintus poreikius, neišsipildžiusias svajones – t.y. nepozityvius jausmus kaip pyktį, pavydą, baimę, liūdesį. Daug visko.
Yra ir kitas dalykas, kodėl nusisukame ir bėgame nuo kito, ypatingai tais momentais, kai būna labai gera būti kartu. Ar jaučiamės esantys verti šito gėrio? Ar žinome, ką reiškia mylėti? Kartais mes bijome. Siaubingai bijome prisirišti prie to gėrio, nes prisirišti, vadinasi, tapti priklausomu. Bijome pamesti galvą. O kas bus, jeigu mus paliks, atstums ir mūsų nemylės..? Bijome, kad prarasime save ir nebesurinksime savęs atgal, jei kažkas finale „ne taip” gausis.
Kaip išmokti būti artimumo santykyje?
Nereikia kiekvienam dalinti savęs į kairę ir į dešinę. Atsirink žmones, kuriuos norėtum matyti savo artimiausių žmonių rate. Ir tada investuok, klausyk savo širdies, eik paskui vidinę tėkmę, dalinkis meile. Kurk džiaugsmą kartu. Dalinkis ir skausmu kartu. Kartais net patylėti ar pabūti šalia veikiant ką nors nereikšmingo yra pats didžiausias gėris ir būdas atsipalaiduoti bei pozityviai abipusiai pasikrauti.
Ir tik nelauk, kol kitas „susimaus”. Visi mes buvome kažkada apgauti, išduoti, palikti, nesuprasti, gal net išjuokti ir atstumti. Visi mes galime susimauti, ypač kai mums tiesiai nepasakoma, kas yra ar ko norima. Kitas yra toks pats žmogus kaip ir tu, kuris bijo. Bet jis vis tiek rizikuoja… pakelti santykį į aukštesnį brandos lygį.
Atsiverdami kitam, mes ne tik puoselėjame ir turtiname santykį su kitu, bet ir turime galimybę augti patys. Per santykio mainus mes galime atrasti ir pažinti save naujai, dalintis autentiškomis patirties dovanomis, per grįžtamąjį ryšį įgyti daugiau išminties, sąmoningėti ir tobulėti.
Kurti ryšį su savimi?
Užverdami širdį kitam, mes užveriame širdį ir sau, nes prarandame kontaktą su savimi. Panašiai kaip ir neleisdami sau jausti „neigiamų” emocijų, mes apribojame ir atbukiname save jausti ir teigiamas emocijas bei jausmus. Atsiranda vidinis įšalas ir štilis.
Gyvenimas yra per trumpas užsisklęsti, užsispazmuoti, pelėti ir kerpėti savame kokone. Bėgdami nuo artimo ryšio, mes tolstame ir nuo savęs. Per kitą mes atrandame daugiau gyvenimiškų spalvų, energijų, plečiame sąmonę ir evoliucionuojame. Per kitą mes galime daug veiksmingiau integruoti atsiskyrusias savo sielos dalis į darnią visumą. Branginant tikrą ryšį, mes kuriame vertę sau ir aplinkai per meilę, įkvėpimą ir džiaugsmą. Neužkirsk sau kelio būti laimingu.
