Ši nuotrauka yra daryta lygiai prieš 5 metus. Išvykau atostogų į Italiją. Tiksliau – bent trumpam stengiausi pabėgti iš chaoso, kuriame nebesupratau, kas yra tikra, o kas ne. Nors atrodau besišypsanti, pasitikinti ir laiminga, tačiau vidinis pasaulis buvo visiškai sugniuždytas, kad net stovėdama traukinių perone fantazavau, kaip žengsiu žingsnį prieš greitai atvykstantį traukinį, ir mano dvasinės kančios pagaliau pasibaigs.
Tai buvo laikas, kada asmeninis gyvenimas byrėjo į šipulius, profesinėje srityje buvo netesėtų pažadų ir smūgių į nugarą, o sveikata buvo išdarkyta visomis prasmėmis – fizine, mentaline, emocine ir dvasine. Pamenu, tada rūkiau kaip kaminas – kone po pakelį per dieną. Man tai buvo tarsi būdas sustoti, atsipūsti ir sugrįžti į save. O gal ir būdas susinaikinti.
Kova su dvasiniu skausmu
Ne kartą pokalbiuose su kitais esu girdėjusi lakonišką, jog „gyvenimu reikia džiaugtis” arba „viskas susitvarkys”, tačiau tąkart man tai buvo tušti, sausi ir beprasmiai žodžiai, kurie kaip žirniai, pamesti į sieną, nubyrėdavo kažkur žemyn po lova…
Pamenu, kaip kiekvienas rytas ir pastangos užmigti nakties metu virsdavo ašarų upeliais ir bandymais suprasti, kodėl visa tai vyksta ir ką aš darau blogai. Viena pagrindinių nenuilstamų minčių buvo: kaip tas pats žmogus gali būti toks geras ir kitą akimirką virsti demonu, mintančiu kito skausmu. Man niekaip nesutilpdavo į vieną paveikslą šie du realybės vaizdai. Tąkart nieko nebuvau girdėjusi apie narcisizmą, „gaslighting’ą” (manipuliaciją kito realybės suvokimu), sveikas ribas santykiuose.
Tai buvo laikas, kai nebesupratau, kas aš esu. Visiškai susiliejau su kitais: jų mąstymu, emocijomis, poreikiais, gyvenimo būdu, lūkesčiais man. Bandžiau būti gera ir dar geresnė, kad tik vyrautų ramybė ir darna. Man buvo sakoma, kad stengiuosi per mažai. Jaučiausi kalta ir atsakinga už viską. Taigi, stengiausi dar daugiau, rūpinausi dar labiau, bandžiau daryti viską, kad tik rezultatai būtų kuo tobulesni ir greitesni. Kasdien galvoje sukdavau įvairių nesusipratimų analizes ir scenarijus, ką kitąkart turėčiau ar galėčiau daryti kitaip.
Lūžis pokyčiams
Atėjo #riba, kai supratau, jog taip daugiau nebegaliu. Kad nekenčiu ne tik mane supančių žmonių ir aplinkos, bet ir savęs. Niekaip negalėjau suprasti, kaip iš švytinčios, savim pasitikinčios, protingos ir drąsios moters tapau tokiu žmogumi. Buvo nulis gyvybinės energijos – atrodo, ją kažkas kaip nakties vampyras tyliai, iš lėto ir ramiai iščiulpė… Likau tuščia. Nebeliko manęs.
Nebeliko galvoje mano minčių, jausmai buvo užslopinti, asmeniniai poreikiai užspausti ir nugrūsti kažkur labai toli. Dabarties džiaugsmas ir ateities svajonės irgi buvo užrakinti devyniom spynom kažkur tamsiame kampe senoje skrynioje… Supratau, kad tai ne aš! Aš save praradau. Nebežinojai, kas esu aš ir kas nesu aš. Pavogė kažkas mano asmenybę, ir aš tam daviau leidimą?!
Mane išgelbėjo mano pačios #pyktis! Ir žinote ant ko? Ant savęs! Pykau ant savęs, kad gyvenau kažkieno kito gyvenimus ir nusisukau nuo savo vidinės ašies. Kaip aš drįsau save taip apleisti, dalinti visiems savo meilę, energiją ir išmintį į kairę ir į dešinę, negaudama to paties atgal? Kaip aš galėjau tenkintis kitų teikiamais dosnumo trupiniais, o siektinos realybės standartus nuleidau žemiau plintuso?!
Pykau, kad nustojau tikėti savo pačios logika, intuicija ir nusisukau nuo anksčiau įgytos gyvenimiškos patirties. Mane supurtė tai, kad kitų žmonių tikslus, poreikius ir lūkesčius iškėliau aukščiau savųjų. Pykau, kad dalinau kitiems savo rūpestį, nepalikdama jo sau. Supratau, kad aš sau skolinga. Ir kad egzistuoja ribos. Viskam yra riba, o ją nubrėžiame patys.
Pastangos susigrąžinti į save
Save atstatyti į „pradinius parametrus” nebuvo lengva. Ir žinote kodėl? Todėl, kad pirmiausia reikėjo sau pripažinti, kad #nepavyko. Kad pralaimėjau. Kad ne viskas yra mano galioje. Kad ne visos mano pastangos gali priversti Visatą šokti pagal mano dūdelę. Šįkart šią dūdelę pučia kažkas kitas.
Kai kurie dalykai, ypač tie sunkieji, ateina į mūsų gyvenimus tam, kad mes nuo išorės sugrįžtume ir susitelktume į #save. Kad paleistume kontrolę ir suvoktume, jog egzistuoja tėkmė. Kad nėra amžinų ir tobulų dalykų. Yra sąmonės evoliucija. Kad suprastume, kas mes esame ir ko mes esame verti. Kad žinotume, ko norime ir ko nebenorime. Kad būti „geram” kitiems nereiškia būti blogam sau ir būtina nustatyti santykių su aplinka ribas.
Kad išmoktume pagaliau patys save gerbti, kad to pagrindu parodytume, kaip norime, kad elgtųsi su mumis kiti. Kad išsigrynintume savo standartus ir vertybes, suprastume savo poreikius ir su meile į juos atsižvelgtume. Kad patys atrastume vidinį džiaugsmą, nepriklausomai nuo to, kad išorinės aplinkybės bando tą džiaugsmą iš mūsų atimti. Kad suvoktume, jog toldami nuo savęs, mes kenkiame sau. Ir kad svarbiausias gyvenimo tikslas yra sugrįžti į save.
