Mes esame dažnai linkę bėgti nuo problemos sutelkiant dėmesį visai į kitą „problemą“. Iš darbo praktikos turiu labai daug pavyzdžių įskaitant mano pačios praeities gyvenimo klaidas. Pavyzdžiui, kuomet žmogus yra savimi nepatenkintas, neranda savo gyvenimui prasmės, nerealizuoja savęs, neatranda sau tinkamos profesinės veiklos – dažnai jis jaučiasi nepatenkintas savo asmeniniu gyvenimu: sutelkia dėmesį į savo partnerį ir pradeda prie jo „kabinėtis“. Jam atrodo, kad santykiuose kažko trūksta, kad kažkas vyksta ne taip, kad partneris nesielgia taip, kaip jis nori, nuolatos jį kritikuoja ir bando jį pakeisti pagal savo išankstines nuostatas ir lūkesčius. Arba kita situacija: asmeniniuose santykiuose yra chaosas, šaltasis karas, psichologinė ar kitokia prievarta, o žmogui atrodo, kad jis yra nelaimingas dėl to, kad neturi mylimos profesinės veiklos, kuri jam teiktų vidinį džiaugsmą. Dar kita situacija: įsitraukiame į kitų problemas, bandome juos gelbėti, nors iš tikrųjų mes patys turime daug daugiau problemų nei mūsų artimieji… Mes „gydome“ kitus, bet ne save… Taip pat gana dažnas scenarijus: neriamės iš kailio, kad atrastume savo profesinį pašaukimą, apkrauname savo pečius „devyniais“ darbais, nors esmė yra ne kuo daugiau dirbti, uždirbti, suprasti, koks yra tavo didžiausias talentas ar tapti įžymiu…
Problemos pripažinimas
Tas drakonas – tai nesuvokta mūsų aš dalis, kuri nekinta: jos nereikia formuoti, iš kažko kurti, nusipelnyti, kad taptume vertingais. Tiesiog paprasčiausiai mums svarbu išmokti ją atpažinti, pamatyti, su ja susidraugauti, pagarbiai elgtis ir mylėti. Taigi, dažnu atveju mes gaudome drakoną už uodegos, nors realiai reikėtų visą dėmesį sutelkti į pro drakono nasrus besiskverbiančią ugnį. Tai reikia gesinti.
Dar kol kas nesuprantu, dėl ko mes taip elgiamės ir sau meluojame..? Galbūt mūsų tikroji realybė yra tokia nepakeliama, kad tam, kad ją išgyventume, mums būtinas kažkoks alternatyvus filmas, kuris bent kažkurį laiką mus prablaško, atitolina nuo skausmingos realybės ir bent laikinai mus nuramina..? Čia panašiai, kai ligą gydome vaistais, nors ligos esmė yra ne simptome, o ligos ištakų suvokime.
Pokyčių pradžia išsklaidžius iliuziją
Ne pasekmėje, o priežastyje yra išeitis. Bet vis tiek jaučiamės saugesni, aprimstame, nes kažką darome… Galbūt iš tikrųjų taip lengviau, nes kitaip mūsų pasaulis sugriūtų į šipulius..? Nes suvokiame, jog pajudinus bazinę problemą – teks keisti viską iš pagrindų? Bet pokyčiams įvykus vienoje sistemos dalyje – natūraliai atsiranda pokyčiai kitoje sistemos dalyje… O tai iš tikrųjų labai gąsdina… Nes reiškia didelę griūtį visos tos iliuzijos, kuria kažkada tikėjome, ją kūrėme, formavome, bet ji nebeegzistuoja. O gal ta visa ko griūtis padės mums pagaliau pratekinti energiją, kuri ilgus metus buvo užstrigusi? Gal pagaliau mes įkvėpę gryno oro ir susitikę su savo tiesa ryšimės gyventi taip, kaip mes seniai svajojome, bet dėl vidinių baimių ar išorinio spaudimo neleidome sau to įgyvendinti? Tokiu atveju paklauskime savęs: kiek dar ilgai galime gyventi taip pat ir vis dar tikėtis, kad viskas bus kitaip? Dugnas yra dugnas. Žemiau dugno nėra dugno. Gal jau metas atsisukti ir pažvelgti į tikrąjį drakoną ir pradėti gesinti tą ugnį, kuri mus degina iš vidaus ir neleidžia mums būti tiesoje su savimi?
