Prieš pristatydama, kas tai yra transformuojanti saviugda, gal kiltų kam klausimas, kam gi ta saviugda apskritai reikalinga? Juk pilnai pakanka to, ką vaikystėje įdiegė šeima, mokykloje išmokė mokytojai ir universitete apšvietė dėstytojai! Visuomenės standartai, socialinės ir kultūrinės normos bei vertybiniai gyvenimo scenarijai yra nuo senų senovės subtiliai instaliuoti į pasąmoninį mūsų elgesį, tai kad belieka šias programas solidariai visiems įgyvendinti plaukiant kasdienybei pasroviui. Gal ir banalu, bet gyvenimą juk reikia tiesiog gyventi, džiaugtis kasdiena, mėgautis prieinamais malonumais ir nekvaršinti sau galvos kažkokiais papildomais gyvenimo prasmės klausimais, problemų analizėmis ar nuobodžiu mokymusi… Na, o jei kasdienybę pasiglemžia stresas ir nuovargis, nusivylimų kartėlis, nuobodulys, beprasmybė ar vidinė tuštuma, tai kas gi belieka – pasiskųsti, ką nors apkaltinti ar nuryti savyje užgriuvusius nesusipratimus ar negandas. Paviršutiniškai aš čia, bet yra didelė dalis žmonių, kurie savo egzistenciją išpildo tik rūpindamiesi savo baziniais poreikiais, pasiduodami savo silpnybėms ar užstrigdami bejėgiškumo realybėje. Bet yra kita dalis žmonių, kuriems gyvenimas yra įdomus: jie nenustygsta vietoje ir neužstringa rutinoje, nes drąsiai atremia kasdienybės išbandymus, suvokia pokyčių naudą, turi vidinį norą siekti žinių ir augti kaip asmenybei. Yra neblėstantis poreikis sužinoti apie save daugiau, suprasti aplinką geriau, pažinti pasaulį plačiau negu iki šiol buvo suvokta.
SAVIUGDOS MOTYVAI, TIKSLAI IR KONTEKSTAS
Plačiąja prasme saviugda suprantama kaip bendras asmenybės tobulinimo procesas arba siaurąja prasme – kaip metodas, padedantis pasiekti konkrečius gyvenimo tikslus (pagal Kolbergytė, 2016, 2023). Pagrindiniais suaugusiųjų saviugdos motyvais laikytini nuolatinio tobulėjimo ir geros savijautos poreikiai (žr. 1 pav.) lavinti fiziniu, psichiniu, dvasiniu ar socialiniu lygmeniu. Moksliniu tyrimu (Kolbergytė, 2016) nustatyta, kad fiziniu lygmeniu saviugdos poreikiai susiformuoja dėl noro gerinti sveikatą ir turėti patrauklią išvaizdą, psichinio lygmens poreikiai formuojasi, kai žmogus siekia geriau pažinti save, ugdyti savo mąstymą ir valdyti emocinę savijautą. Poreikis pažinti dvasinį pasaulį, išreikšti save siekiant vidinės harmonijos atsiranda dvasiniu lygmeniu. Ne mažiau svarbūs socialinio lygmens poreikiai, susiję su bendravimo įgūdžių tobulinimu ir poreikiu padėti kitiems.
Dažnu atveju poreikis užsiimti saviugda formuojasi dar ankstyvojoje vaikystėje, perimant šeimos narių elgsenos modelį ar patiriant paskatinimą save kryptingai lavinti fiziniu, psichiniu, dvasiniu ar socialiniu lygmeniu. Taip formuojasi vienas iš pagrindinių saviugdos motyvų – nuolatinio tobulėjimo poreikis, skatinamas smalsumo bei noro sužinoti ir išmokti ką nors naujo: pažinti, suprasti, patirti, atrasti, keistis arba tobulėti. Tokia saviugda gali būti suprantama kaip mokymasis visą gyvenimą, kuriam būdingas gana lanksčių ugdymo tikslų sau kėlimas ir jų įgyvendinimas esant pakankamai komfortabiliam kontekstui. Tai reiškia, kad žmogaus niekas nespaudžia, neverčia keistis ar kažką daryti dėl savęs – jis yra pakankamai palankioje aplinkoje bei būsenoje ir pats savarankiškai siekia konkrečių žinių, ieško naujų patirčių ir siekia asmeninio tobulėjimo. Tokia saviugda yra inspiruojama vidinio noro ar poreikio nuolatos augti kaip asmenybei iš smalsumo arba dėl noro įveikti kasdienę gyvenimo rutiną ar stagnaciją (žr. 2 pav.). Esant komfortui nėra kažkokio išorinio nemalonaus faktoriaus, žmogus jaučiasi pakankamai laimingas ir pasitikintis savimi esamose aplinkybėse. Tokio pobūdžio saviugda yra iš dalies panaši į neformalų ar savaiminį ugdymąsi, kuriam nebūtinai turi būti išsikeltas specifinis tikslas pasiekti konkrečių saviugdos rezultatų.
Kitas pagrindinis saviugdos motyvas remiasi geros savijautos poreikiu. Tokia saviugda įprastai yra paskatinta nekomfortabilaus konteksto, nes žmogus pradeda rūpintis savimi ar kažką keisti tik tuomet, kai yra konkreti vidinį nepasitenkinimą kelianti problema, kurią reikėtų išspręsti. Tai gali būti trumpalaikė ir netikėta situacija ar nuolat besikartojančios gyvenimo aplinkybės, kurių norima išvengti ar jas pakeisti. Tokiu atveju sąmoningai išsikeliamas konkretus saviugdos tikslas ir sutelkiamos kryptingos pastangos ieškant sprendimų nepalankiai situacijai pakeisti. Kitaip tariant, pagrindinis suaugusiojo saviugdos tikslas yra siekis išsilaisvinti iš laikinos ar nuolatinės diskomforto būsenos ir noras patenkinti geros fizinės, psichinės ar dvasinės savijautos poreikį.
Prie diskomfortą keliančio konteksto taip pat galima priskirti patiriamą krizę ar chaosą (žr. 3 pav.), kai žmogus patiria stiprų fizinį, emocinį ar dvasinį sukrėtimą, šoką dėl vidinių ar išorinių aplinkybių, t.y. suserga sunkia liga, gauna traumą, patiria neįprastų dvasinių išgyvenimų, išgyvena įvairias netektis įskaitant skyrybas, artimojo mirtį, finansinį bankrotą, taip pat susiduria su kardinaliais politiniais-visuomeniniais pokyčiais ir pan. Tokios aplinkybės žmogui neišvengiamai sukelia sumaištį, skausmą ar net kentėjimą, todėl sukuria stimulą asmenybės sąmonės sukrėtimui ir vertybių transformacijai, kas skatina intensyvesnį asmenybės vystymąsi bei yra pagrindas kryptingesnei saviugdai.
Taigi, esant vidiniam balansui, žmogus sąmoningai ieškos saviugdos aplinkos ir būdų, kurios suteiktų jam galimybę tobulėti, išbandyti save – taigi, patenkinti nuolatinio tobulėjimo poreikį. Atvirkščiai, esant vidiniam disbalansui, formuojasi suaugusiųjų saviugdos tikslas patenkinti geros savijautos poreikį, atkuriant vidinę harmoniją, kai ieškoma komfortabilios saviugdai aplinkos ir atitinkamų saviugdos būdų.
TRANSFORMUOJANTI SAVIUGDA
Transformuojanti saviugda vyksta, kai didžiausi pokyčiai patiriami mąstyme. Sąmoningumo pokyčiai gali vykti natūraliai, kai nuo vaikystės asmuo yra įpratęs domėtis savęs tobulinimu ir saviugdos procesas jam yra savaime įdomus ir prilygsta prigimtinam poreikiui evoliucionuoti. Kardinalesnius ir asmenybę transformuojančius pokyčius įprastai lemia diskomfortą keliančios kritinės gyvenimo patirtys ar nepalankios aplinkybės, kurios skatina analizuoti nepasitenkinimą keliančias priežastis ir ieškoti jose gilesnės prasmės (žr. 5 pav.). Netikėtos įžvalgos atsiradimas sukuria prielaidas gyvenimo vertybių bei tikslų persvarstymui ir stiprina vidinę motyvaciją sąmoningai ir kryptingai saviugdai.
Pavyzdžiui, žmogaus kasdienybė paremta įprastu gyvenimo būdu neturint jokių saviugdos tikslų, tačiau jo sąmonė ima busti, kai susiduria su netikėta arba ilgai besitęsiančia nepasitenkinimą ar net kančią keliančia situacija (pvz., rutina šeimoje, destruktyvūs santykiai, sugebėjimus neatitinkantis darbas, finansinės problemos, išdavystės, netektys, nesėkmės, revoliuciniai pokyčiai šalyje, vidinis tuštumos ir beprasmybės jausmas), arba patiria neįprastų dvasinių išgyvenimų (pvz., klinikinė mirtis, netikėti intuityvūs pajautimai). Sąmonės transformacija vyksta iškylant suvokimui, kad yra kažkas „ne taip“ gyvenime. Tarkime, įgyvendinus materialius tikslus ar patenkinus išorinius poreikius, negaunamas taip ilgai lauktas laimės ir vidinės pilnatvės pojūtis. Kyla vertybinis konfliktas dėl tarpusavyje prieštaringų įsitikinimų apie tikrovės suvokimą, gyvenimo tikslus ar laimės sampratą, galbūt netikėtai suvokiama išorinių visuomenės normų ir egzistuojančių gyvenimo standartų nematoma įtaka ir pan. Keliami egzistenciniai klausimai bandant atrasti atramą naujai besiformuojančiose gyvenimo prasmėse. Pvz.: kas yra laimė, kas aš esu, kokios yra mano vertybės, koks yra gyvenimo tikslas ar misija, kas yra mirtis, kaip pasiekti ilgalaikę vidinę pilnatvę ir pasitenkinimą gyvenimu?
Šiame etape gali kilti tokios transformuojančios įžvalgos kaip, pavyzdžiui: kad mano vertė nepriklauso nuo išorinio pripažinimo; kad patirta nesėkmė nereiškia asmenybės žlugimo; kad aš kartoju savo tėvų klaidas; kad nepriklausomai nuo praeities sunkumų ateitį kuriu pats; kad visada yra bent vienas problemos sprendimas, apie kurį iki šiol nebuvo susimąstyta; kad mano sveikata priklauso nuo mano gyvenimo būdo; kad aš galiu išlavinti gebėjimą valdyti savo kūną, protą ir emocijas; kad aš turiu prigimtinę galią realizuoti autentiškus savo talentus; kad egzistuoja pikto linkintys žmonės; kad negali visiems patikti ar būti geras; kad nėra vienos tiesos; kad žmogus nėra vien tik fizinis besielis kūnas; kad be materialaus pasaulio egzistuoja ir dvasinis pasaulis; kad egzistuoja aukštesnio lygmens gyvenimo tikslai, kurių verta siekti ir t.t.
Pasikeitus vidinėms suvokimo prasmėms ir pasaulėžiūrai apie save ir pasaulį, formuojasi brandesni asmenybės ugdymosi tikslai ir aiškesni motyvai. Kitaip tariant, pagrindiniu saviugdos kaip transformuojančio ugdymosi veiksniu tampa sąmoningumo virsmas, vedantis asmenybės dvasinės transformacijos link. O kad ženklūs vidiniai ir išoriniai pokyčiai įvyktų, tam reikalingas tvirtas žmogaus pasirengimas keistis ir valios pastangos ugdyti save savarankiškai arba su mokytojų pagalba.
Saviugdos kaip transformuojančio ugdymosi praktikos kryptys apima fizinį, psichinį, dvasinį (suaugusiųjų santykio su savimi tobulėjimas) ir socialinį (santykio su išorine aplinka teigiamas realizavimas) lygmenis. Fizinio lygmens saviugda yra susijusi su sąmoningu kasdienio gyvenimo įpročių keitimu siekiant pagerinti fizinę savijautą arba išlaikyti gerą sveikatą. Psichinio lygmens saviugdos kryptis yra orientuota į kasdienio sąmoningumo ir emocinio intelekto ugdymą. Dvasinio lygmens saviugdos praktikos yra nukreiptos į vidinio potencialo atskleidimą ir ugdymąsi bei gebėjimą pasinaudoti energetiniais savigydos būdais. Socialinio lygmens saviugdos kryptys skirtos palengvinti komunikaciją ir kurti tampresnį ryšį socialinėje aplinkoje keičiant asmeninį požiūrį, vertybes ir elgseną.
TRANSFORMUOJANTI SAVIUGDA – tai naujų suvokimų ir transformuojančių vertybinių įžvalgų paskatintas ugdymasis, kuris yra orientuotas į holistinį savęs ir aplinkos pažinimą bei sąmoningai pasirinktus pokyčius siekiant gyvenimo kokybės ir vidinės pusiausvyros, vedančios į asmenybės brandą.
SAVIUGDOS PROCESO YPATUMAI IR ETAPAI
Priklausomai nuo saviugdos konteksto skiriasi ir pats ugdymosi procesas ir su tuo susiję veiksniai. Patiriant komfortą saviugdos procesui yra būdingas gana lėtas progresas. Žmogui nėra jokios būtinybės keistis, o saviugdos rezultatai priklauso nuo asmeninių savybių ir vidinės motyvacijos tobulėti. Netgi tais atvejais, kai asmuo sąmoningai susikuria naujus gyvenimo iššūkius patirti fizinį ar psichinį diskomfortą keliančias sąlygas ar išbandyti neįprastas saviugdos praktikas, žmogus nors ir tobulėja, bet palaipsniui įpranta prie tokių sąlygų ir jaučiasi lyg komforto aplinkoje.
Tuo tarpu, kai saviugdą skatina netikėtos, nemalonios ar ekstremalios vidinės ar išorinės aplinkybės, tada žmogui tarsi nėra kitokios išeities kaip kęsti esamą situaciją arba ieškoti spręsti problemą – t.y. sąmoningai ir atsakingai siekti susigrąžinti vidinę harmoniją arba/ir tobulėti. Kitaip tariant, atsiranda būtinybė įveikti save, priimti sąmoningą sprendimą susitaikyti su kartais nepatogiais, nuobodžiais, nemaloniais, kartais net drastiškais saviugdos praktikos būdais, siekiant gauti maksimaliai teigiamų pokyčių. Tad nekomfortabilus kontekstas padeda pasiekti gilesnių transformacijų: intensyviau lavinti charakterio savybes ugdant ištvermę, stiprybę, valią, išsilaisvinant nuo įvairaus pobūdžio vidinių blokų, taip pat skirti daugiau sąmoningų pastangų asmeninių ir/ar profesinių gebėjimų bei kompetencijų lavinimui.
Apibendrinant galima teigti, kad esant komfortabiliam kontekstui, smalsumo veikiamas žmogus pats pasirenka saviugdos tikslus ir kryptis, o saviugdos procesas vyksta natūraliai, savu tempu, be stresą keliančių dirgiklių, todėl saviugdos rezultatai priklauso nuo paties žmogaus ambicijų, ryžto keistis ar tobulėti. Esant diskomfortą keliančioms aplinkybėms saviugdos varomąja jėga dažniausiai tampa nepasitenkinimą kelianti situacija, nes žmogus yra priverstas ieškoti alternatyvių sprendimų, būdų išsaugoti ar atstatyti gerą fizinę ar psichinę savijautą išvengiant nemalonių pojūčių ir neigiamų situacijos pasekmių. Abiem atvejais esant tvirtai motyvacijai keistis, saviugdos procesas vyksta nenutrūkstamai ir skiriant pastovias pastangas iki kol bus pasiektas norimas rezultatas: susigrąžintas vidinis balansas atgaunant komfortabilią būseną arba patiriant vidinį pasitenkinimą mokymosi ir asmenybės augimo procesu.
Suaugusiųjų saviugdos procesą sudaro keturi etapai (žr. 5 pav.): įsitraukimo, eksperimentavimo, praktikavimo, meistriškumo. Sklandžiam savęs ugdymui reikalingas asmeninis žmogaus pasirengimas ir atsakomybė įsipareigoti ilgam tobulėjimo procesui, sąmoningas saviugdos prasmės suvokimas, atvirumas naujai patirčiai, nuolatinės savidisciplinos įgūdžiai, mokytojų pagalba ir tinkama saviugdai aplinka, kuri paskatintų teigiamus pokyčius. Procese gaunami teigiami saviugdos praktikavimo rezultatai padeda išlaikyti motyvaciją tęsti darbą su savimi noriai.
Atitinkamai, sėkmingam saviugdos procesui trukdo vidinis asmens neapsisprendimas keistis arba prievarta užsiimti saviugda, baimė ar vidinis pasipriešinimas naujam patyrimui, taip pat prasta fizinė ar psichinė sveikata, savidisciplinos įgūdžių trūkumas ir nepalankus išorinės aplinkos požiūris į saviugdos praktikas.
Sąmoningumas yra esminis suaugusiųjų saviugdos veiksnys: saviugdos prasmės suvokimas bei sąmoningas jos tikslo apsibrėžimas nukreipia į visapusišką ir brandų asmenybės ugdymąsi bei kasdienio gyvenimo įpročių keitimą. Saviugdai yra būdinga savo gyvenimo patirčių, pasirinkimų ir veiklos tikslų savistaba, kritinio mąstymo plėtotė ir savianalizė.
Taigi, suaugusiųjų saviugda – kryptingas asmenybės ugdymasis ir savikūra, orientuotas į sąmoningą asmenybės transformaciją fiziniu, psichiniu, dvasiniu ar socialiniu lygmeniu per kasdienio sąmoningumo didinimą ir vidinių galių atskleidimą, asmens mąstymo ir elgsenos įpročių keitimą formuojant asmeninę gyvenimo filosofiją, kas padeda išlaikyti gerą sveikatą ir vidinę harmoniją, sėkmingai atlikti kasdienes užduotis ir įprasminti gyvenimą judant dvasinės brandos link. Saviugda padeda išlaikyti gerą sveikatą ir aukštą energingumo lygį, subalansuoti emocijas, didinti sąmoningumą bei proto koncentraciją, atskleisti kūrybinį potencialą. Saviugdos dėka puoselėjamos vertybės, kurios gerina santykius su aplinkiniais žmonėmis ir skatina įprasminti gyvenimo reiškinius dvasiniu lygmeniu.